2012-2013 ESTC leidinys: įžanga

VADOVO ĮŽANGINIS ŽODIS

 

Lietuva skaičiuoja trečiąjį savo nepriklausomybės dešimtmetį ir per šį laikotarpį šalis darė nuoseklius žingsnius siekdama užsitikrinti nacionalinį saugumą. Įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą, Jungtinių Tautų Organizaciją ir Pasaulio prekybos organizaciją, kitas euroatlantines bei pasaulines organizacijas, prisijungimas prie Šengeno erdvės, užtikrino demokratijos įtvirtinimą Lietuvoje, šalies suverenitetą, sienų ir oro erdvės kontrolę, o tai garantuoja šalies saugumą. Valstybės energetinis saugumas pasirodė pasiekiamas žymiai lėčiau ir sudėtingiau.

Nepaisant didžiulių pastangų, kurias dėjo praktiškai visos Lietuvos vyriausybės, prezidentai ir Seimai, užtikrinti energetinį saugumą, šiandieną Lietuva išlieka Europos Sąjungos energetine sala. Lietuvos gyventojai ir verslas vis dar moka vieną iš didžiausių dujų kainų, sunkiai skinasi kelią atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, tik dabar įsibėgėja pastatų renovacijos projektai. Žinoma, tam tikri teigiami poslinkiai energetinio saugumo užtikrinimo kelyje yra įvykę. Tai Lietuvos įsijungimas į Šiaurės ir Baltijos šalių elektros biržą „Nord Pool Spot“, Trečiojo Europos energetikos paketo įgyvendinimo pradžia, aktyvus Lietuvos pasipriešinimas „Gazprom“ diktatui, kai kurios įstatymų pataisos ir kiti, daugiausia organizaciniai. veiksmai.

Didžiausią optimizmą kelia jau pradėti ir įgyvendinami energetikos projektai, susiję su energetiniu šalies saugumu. Pirmiausia, suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje. Ryškėjantys šio projekto kontūrai privertė „Gazprom“ ieškoti dialogo su Lietuva. Taip pat palankiai reikėtų vertinti ir elektros jungčių su Švedija „NordBalt“ ir Lenkija „LitPol Link“ projektus. Projektai, nors kartais kritikuojami, tačiau tęsiami besikeičiant valdančiosioms daugumoms. Tai rodo, kad ir Lietuvoje yra galimas projektų tęstinumas nepriklausomai nuo politinių ciklų, o tai stiprina tikėjimą, kad Lietuva yra pajėgi imtis projektų, kurie Lietuvos energetiką integruos į Europos Sąjungos energetikos sistemas.

Aišku, negalima nepastebėti ir didžiausių bėdų energetikos sektoriuje, kurios sunkiai sprendžiamos, nes jų negalima išmatuoti vienu ekonominiu, techniniu ar politiniu matu. Reikia integruoti visus vertinimus į vieną bendrą vardiklį, o tai žymiai sudėtingiau, nes čia reikalingi kompromisai ir bendras sutarimas. Sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę 2010 m. atrodė, kad Lietuva pasiryžusi plėtoti branduolinę energetiką, netgi būti regiono lydere, suburti kaimynes (Latviją, Estiją ir Lenkiją) naujos atominės elektrinės statybai. Deja, iki šiol nepavyksta sutarti dėl atominės elektrinės statybos Visagine, nors yra parinkta strateginė investuotoją ir elektrinės statytoja „Hitachi“ kompaniją, yra parinkta ir dalinai parengta statybos aikštelė. Kaimyninėje Baltarusijoje prasidėjo Astravo atominės elektrinės, tam tikra prasme regioninio konkurento, statyba. Lietuvos vyriausybei nesiseka įtikinti piliečių ir valstybių partnerių Visagino AE reikalingumu. Problemiškas yra ir Lietuvos (kartu ir Baltijos šalių) elektros tinklo sinchronizavimas veikimui su kontinentinės Europos tinklais. Šio klausimo politinė pusė yra aiškesnė nei Visagino atominės elektrinės, bet techninė ir ekonominė projekto dalys nėra pilnai įvertintos.

Ne visi energetinio saugumo stiprinimo žingsniai yra sklandūs ir lengvi. Lietuvos entuziazmas vystyti saulės energetiką pasirodė nepamatuotas ir pernelyg optimistinis. Per daug dosni parama šiai sričiai ėmė grasinti atsinaujinančių energijos šaltinių rinkos iškraipymu ir per didele finansine našta vartotojams. 2013 m. teko koreguoti saulės energetikos rėmimo programas ir Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymą. Ne ką geriau sekasi ir kurti laisvą rinką šilumos energijos gamybai didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Gindamiesi įstatymų netobulumu, nauji nepriklausomi šilumos gamintojai gaminamos šilumos energijos kainas derina prie esamų gamintojų kainų, nors jų šilumos energijos gamybos savikaina yra ženkliai mažesnė. Tai neleidžia formuotis šilumos gamintojų rinkai, bet atvirkščiai, ją diskredituoja. Kelia nerimą ir augantis elektros importas.

Šis leidinys yra antroji energetinio saugumo tyrimų centro metinė apžvalga. Taikant anksčiau sukurtą metodiką buvo įvertintas bendras Lietuvos energetinio saugumo lygis. Taip pat šiame leidinyje pateikiami pirmieji energetinio saugumo lygio vertinimai mūsų kaimyninėse šalyse – Latvijoje ir Estijoje, iš energetinio saugumo lygio Baltijos šalyse palyginimai.

Tikimės, kad ši apžvalga padės skaitytojams pažvelgti į energetinio saugumo problemą kompleksiškai, palyginti savo vertinimus su apžvalgoje pateikiamais rezultatais, kvies diskusijoms ir sprendimų paieškai.

Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas,

 Juozas Augutis

ATSISIŲSTI LEIDINĮ: LT